Petras Vaičiūnas


ŽIEMA

Saulė perlais barsto sniegą,
Sniego pusny žemė miega.

Ramumėlis, tylumėlis!
Vien tik sniego baltos gėlės!

Balta, šalta sniego plote.
Noris rėkti, rankom ploti!

— Labas, žiema! Labas, sniege! —
Sniego rūme paukštis spiegia.

Medžių rūbai perlais trykšta.
Miškas baltas kaip prieš krikštą.

Balta, šalta, kad net diegia.
— Labas, žeme baltasniege!

Žemė tyli kaip pabūgus.
Ją užmigdė sniego pūgos.

Žemės plotai, erdvių aukštis —
Balto sapno baltas paukštis...




GIMTOJI ŽEMĖ

Vai mylima Lietuva, žeme gimtoji,
Graži tu iš tolo, graži iš arti!
Jau to nebe vergė — jau tu nebe toji!
Ir tavo laukai jau naujai suarti!

Daug sielvarto nešėm ir kraujo daug liejom,
Kol vėl suskambėjai tu amžių garbe.
Dabar nusodinsim tau kelią alėjom,
Kad žengtum rytojun tu, žygiais garbi.

Mylėjom tave mes prie stulpo gėdingo,
Mylėjom tave mes saldžiausiom dainom —
Ir ta mūsų meilė tau, žemė, nedingo...
Mes niekam tavęs jau neduosim mainom!

Jau niekam mūs žemės kančiom nepavergti!
Tu, Nemune, bangą varyk, kaip varei!
Lietuviai nemoka dejuoti ir verkti!
Jie žino, kad laimi tik narsūs kariai!




KUR NEMUNO UPĖ

Kur Nemumo upė nerimsta galinga,
Kur skamba žaisminga Neris pro miškus,
Ten žmonės prie darbo nusaulinti linga,
Kiekvieno jų veidas toks mielas, ryškus.

Štai laukas toks žalias, štai miškas kaip mūras,
O ežero žvilgy — žvaigždėtas dangus.
Tai mūsų tėvynė, skalaujama jūros,
Graži Lietuva, mūsų kraštas brangus!

Kur Nemuno upė nerimsta galinga,
Kur skamba žaisminga Neris pro namus,
Ten laisvės vainikai sodybose linga,
Ten aušta rytojus, toks giedriai ramus.

Eini per tėvynę, jai dėdamas dainą —
Lai neša ji viltį plačiausiais laikais!
Ir eit nepaliauji, kol kojos paeina,
Džiaugies, kad ši žemė skaisčiau dar nukais.




SĖJĖJAS

Žengia per lauką rimtai ir iš lėto 
Dirvos sėjėjas, toks giedras, toks geras,
Ir nuo jo delno, nuo darbo pūslėto,
Byra į dirvą grūdai kaip gintaras.

Žengia sėjėjas, krūtinę atvėręs,
Semia ir semia iš savo prijuostės
Ir kaip galiūnas, drąsa pasigėręs,
Sėja jis sėja, kad būtų kuo guostis.

Motina žeme, krūtinių  paguoda,
Šimtas gyvybių nuo delno tau krenta!..
Džiaukites, žmonės: kur pilka, kur juoda,
Bus kaip padangėj — ir giedra, ir šventa...

Žengia per dirvą, vargų išpurentą,
Lauko sėjėjas ir saują vis semia —
Ir nuo jo delno, galingo ir švento,
Byra grūdai vis, lyg mintys, į žemę