Jonas Strielkūnas


TA  ŠALIS

Ta šalis, kur susitinka vėjai keturi
Ne grumtynėms — pašnekesiui pievoj.
Ta šalis, kurios tu neturi,
Taip, kaip neturi namų ir dievo.

Ta šalis, kurioj negyveni,
Bet kurios tau nuolat reikia baisiai.
Ta šalis, kurion kasdien eini
Ir kurion tu niekad nenueisi.




LIETUVA

Lietuva — kaip šūvis į krūtinę,
Lietuva — kaip skrydis lig dangaus,
Kaip diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.

Lietuva — akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva — ugnis, kurią kūrenam
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva — grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė širdys protėvių raudonos — 
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai — gelmėj — užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.




KELEIVIUI

Akmenų pilni visi keliai — 
Kur eini su kojom nudaužytom?
Gal tik tau šį vakarą vėlai
Putinas šalikelėj pražydo.

Pailsėk, kol dega vakarai,
Kol naktis pasaulio nepražudė.
Akmeniniai amžių aukurai
Prie kiekvieno tavo kelio budi.

Kaip visi ant aukuro tylaus
Tu išliesi savo kraujo taurę.
Ir išdidūs medžiai atsiklaups,
Ir nukris bejėgiai paukščiai šiaurėj.

O pavasaris nušvis žaliai,
Mėlynas dangus skambės kaip varpas.
Ir suskaldys grindinį žolė — 
Akmenim užgriuvųs tavo vardas.




TĖVYNĖ

O gal ir nebuvo nei to, anei šito.
Tik saulės ranka ant akmens parašyta,
Kad šičia ilsėjosi tas arba ta.
Gale — teįžiūrima paukščiui data.

Ir niekas tų datų nei žino, nei mini.
Tik jaučia, kad akmenio vardas — Tėvynė.
Ateina, pasėdi ant šito akmens.
Ir miršta. Ir tiki, kad amžiais gyvens.




KAI  UŽDAINUOJA

Kaskart, kai uždainuoja, širdį gniaužia,
Kaskart, kai uždainuoja vakare,
Kaskart, kai uždainuoja dainą graudžią
Krašte, kur liko motinos skara.

Ir nuoskaudos, ir mūsų paklydimai
Išnyks, praeis — ir kam jų bereikės?
Tiktai senų graudžių dainų žvaigždynai
Veidais tarytum ašaros tekės.

Ak, žeme motin, juk pati regi tu,
Kaip greitai virstam mes akmenimis.
Kas būtų, jei širdy nebeatgytum
Vargais, vardais, darbais ir dainomis?

Ir aš, atėjęs iš to juodo krašto
Ir nepamiršęs juodalksnių kalbos,
Iš Mažvydo šiek tiek pramokęs rašto,
Beriu žodžius iš skaudančios galvos

Ant popieriaus tiems žodžiams abejingo
Tarytumei ant vėliavos baltos.
O ten daina iš tolo — lingo lingo — 
Dar tebešaukia vartuos atkeltuos.

Ten motina prie lango tebeaudžia
Sunkiųjų skausmo drobių rietimus.
Kaskart, kai uždainuoja dainą graudžią...
Kas prisimins ir kas dainuos už mus?




VASAROS  VAKARAS

Nenuskriauski to atviro vakaro,
Baltą žydintį medį išsaugok.
Toks didžiulis geltonas saulėlydis
Už nutilusių girių išaugo.

Ir jauti lyg nelaimę, lyg liūdesį,
Tarsi ten, už liepsnojančio skliauto,
Ieško geras, jau pamirštas milžinas
Savo krašto, seniai nukariauto.

O čionai jau pabunda šikšnosparniai — 
Pusė paukščio ir pusė pelės.
Kas gi, kas juos, tuos apšmeižtus angelus,
šiltą vasaros naktį mylės?

O ir mūsų troškimų praėjusių
Gal jau niekas daugiau neskaičiuos.
Bet vis vien mes rašysim eilėraščius
Apie laimę ir saulę kviečiuos.

Ir išburs gerą derlių šią vasarą
Mažos griežlės tankymėj javų.
… Mėnesiena — kaip skrendantis ežeras — 
Nusileidžia ant mūsų galvų.

Snaudžia platūs laukai. Miega vieškeliai.
Ir praeina aitrus graudulys.
Tyliai gieda pilka kaip lakštingala
Mūsų skausmo ir džiaugsmo šalis.




RYTAS

Atsidaro dangus, tylią žolę paliečia šviesa,
Ir sušvyti giliai vandeny neišaiškintas vardas — 
Lyg legendos pradžia, lyg gyvenimo mūsų tąsa.
Pamiršti, kad buvai ir esi savo metais aptvertas.

Stovi medžiai žali. Tuoj ankstyvi gaidžiai užgiedos.
Dunkso Trakų pilis. Jos kareiviai į ežerą grįžta.
Nevirpėk. Pastovėkim, kol rūkas, kol šaltas vanduo.
Po įmigusiom valtim džluoja diena vakarykštė.

Kiek jų buvo — dienų… Virš laukų, virš gilių ežerų
Iki šiol tebeaidi nugriuvusių šimtmečių trenksmas.
Nevirpėk. Tai tik ryto vėsa nuo tų mūrų storų.
Tuoj ankstyvi gaidžiai užgiedos. Gal nelaimė aplenks mus…

Geležinkelio bėgiai. Virš bėgių Aušrinė šviesi.
Atvažiavom iš kur? Ir kieno pašauktiems reiks išvykti?
Teka saulė visiems — ar šventasis, ar niekšas esi.
Ir sulaužytos ietys iš žemės vėl pradeda dygti.




* * *

Tėvyne, tu bangos,
Kur neša visus.
Tėvyne, tu langas
Per amžius šviesus.

Tu kalnas, pražilęs
Nuo mūsų kančių.
Tu bokštas, iškilęs
Virš mūsų vilčių.

Giesmė prakilnioji
Gimimo varpų.
Gėlė amžinoji
Ant mūsų kapų.

Ir vakar, ir šiandie,
Minty ir darbe — 
Švenčiausioji šventė,
Gražiausia kalba.




KLAUSIMAI

Koks amžius buvo, kada jie praėjo?
Ir kas jie patys buvo tuo metu?
Kariai? Medžiokliai? Elgetos aklieji?
Kodėl jų pėdas iki šiol juntu?

Ar buvo čia tada nors režis javo?
Ar švietė žiburėliai iš trobų?
Iš kur jie spalio šunkeliais keliavo?
Iš šventės? Iš nelaisvės? Iš kapų?

Ką sakė jiems tie ūkanoti kloniai?
Kaip jie vadino tas upes, miškus?
Ką nešėsi jie toj sunkioj kelionėj?
Nukautus žvėris? Mirusius vaikus?

Kaip meldės jie? Kaip jie nuo priešų gynės?
Ar jautė, kur galų gale nueis?
Ar esame mes tos pačios tėvynės?
Ar galima šnekėtis man su jais?




* * *

Per amžius tas vėjas palinkusiuos krūmuos
Ir pėdos galvijų į tylinčią brastą.
Saulėlydžio debesys — aukštos karūnos — 
Nušviečia fantastiškai paprastą kraštą.

Dainuoja erdvė nuo pietų iki šiaurės,
Priglaudžia gyvenimus jaukios pastogės.
Iš akmenio žiūri mėnuliai ir saulės,
Ir auga berniūkštis, ant jų atsistojęs.

Meldynuose gieda saulėlydžio gulbė
Ir savo gėlos išgiedoti negali.
Čia vyrai praėjo, čia galvas paguldė
Žalioj lygumoj už saulėlydžių šalį.

Palinko beržynai. Palūžo pušynai.
Ir nulėkė varnos kaip juodos skeveldros.
Ir liko po liūčių įspaustas į šlyną
Šiurpus negatyvas — nukautojo veidas.

Užpylė jį žvyras. Asfaltas užlietas.
Ir žydi vėdrynai. Ir spindi mėlynė.
Atsitiesė medžiai. O jis ten ir lieka...
Sustoki, keleivi!
Po kojom — tėvynė.




PO  TYLINČIOM  ŽVAIGŽDĖM

Po tylinčiom žvaigždėm užmigo žemė.
Klevai tamsoj stipriau šakas supynė.
Atrodo, kad seniai sustojo laikas,
Seniai toli — istorijoj — tėvynė.

Užmigo kaimai po lažų ir vyžų,
Po degančių dvarų, po ilgo vargo,
Užmigo miestai po karų, derybų...
Ir niekas nebeturi jokio vardo.

Sustoji vienas — menkas ir mažytis
Prieš neaprėpiamą pasaulio aukštį.
Ir kas tau žvaigždės? Kas tau amžinybė? — 
Tu lauki, kad greičiau pradėtų aušti.




SENA  KAIMAVIETė

Keliai užžėlė. Tylios brastos
Seniai nematė raito.
Žaliai nesulapojo lazdos,
Ir akmenys neskraido.

Vardų nesaugo netgi antkapiai — 
Juos užnešė smėlynai.
Tik pralekia mergaitės antakiai — 
Kregždė — aukštoj mėlynėj.

Tik skardžai, žemuogėm aplipę,
Sapnuoja vaiko kojas.
Tiktai maži peliukai cypia
Smėlėtuos vasarojuos.

Ir kai letai artėja vakaras,
Girdi, kaip laikas žengia.
Ir tarsi durys, amžiams atviros, — 
Vaivorykštė padangėj.




JUOKINGAS  BERNIUKAS

Juokingas berniukas ten sėdi prie lango
Ir žiūri, ir žiūri, ir žiūri.
O vieškeliu rieda vežimai,
O sutemos slenka iš miško.
Ant prieklėčio dalgiai sužvango.
Ir ugnį kažkas jau užkūrė
Negrįžtančių negrįžimui…
Ir ašaros vaikui ištryško.

Juokingas berniukas pro ašaras žiūri
Į temstantį kiemą, į žalią,
Raudoną nuo degančio laužo.
Vežimai seniai nuvažiavo…
Jis vaikiškai tiki — per prieblandą niūrią
Vežimai pasieks ryto žarą…
Bet ko gi jam širdį taip gniaužia,
Lyg matant gyvenimą savo?




ŽIEDAS  VĖJUOTĄ  RUDENS  DIENĄ

Aš namų neturiu.
Aš nemoku dainų.
Aš trumpam atėjau.
Aš ilgam išeinu.

Mano mažas brolau,
Aš žinau ko tyli.
Baisiai aukštas dangus,
Baisiai žemė gili.

Ir žinai paprastai
Toj pilkoj pakelėj:
Mes nebuvom aukštai,
Mes nebūsim giliai.

Bet vis tiek, bet vis tiek
Vieną vasarą čia
Buvo mūsų pasaulis,
Džiaugsmai ir kančia.




NAUJAMETINĖ  BALADĖ

Langai apšarmoję.
Nerimsta šiaurys.
O vyrai atjoję
Jau beldžia duris.

Pro staktą, pro baltą
(Nedrįski, mirtie!)
Jie neša po balną
Ir deda kertėn.

Žolynai už balkio
Kol kas dar žali.
Susėda prie valgio
Šeimyna tyli

Ir kelia po stiklą
Be žodžių ilgų
Už tai, kas iš tikro
Jiems šiąnakt brangu.

Bet sniegas pažyra,
Pritemsta langai,
Ir dukterys žyla,
Kuprojas vaikai.

Ir niekas nemato,
Kad ten, tarpdury,
Po tūkstančio metų
Į juos tu žiūri,

Kad grįžęs iš kelio
Trobon ton pačion,
Jų duonos kriaukšlelę
Pakėlei slapčiom.




TIK  VIENĄSYK

Gimto namo langas
Ryto spindesy,
Mažą glostę rankos
Tau tik vienąsyk.

Graudžios dainos toly
(Amžiais jų klausyt!)
Ir kalba gimtoji
Tau tik vienąsyk.

Vėliavos ir ginklai,
Metraščiai visi,
Knygos ir paminklai
Tau tik vienąsyk.

Ąžuolų ūžimas,
Žaibas debesy
Kaip širdies plyšimas
Tau tik vienąsyk.




DEŠIMTAS  RUDUO

Ant lūpų jaučiu lietingo vakaro skonį.
Sutems — lyg atskirs nuo praėjusio laiko.
Svečiai neateis. Ir aš jau nebeisiu ieškoti
Dešimto rudens aplytų trūnyjančių laiptų.

Klevai netikėtai pagels. Ir mažyčiam miestely
Kris lapai šlapi ant pamiršusio vasarą stogo.
Galvosiu, kaip greitai ateinam iš gegužio į spalį,
Klausysiuos — gal jaunas šešėlis prie lango sustojo.

Ir vieną akimirką bus vaikiškai gera ir liūdna,
Pamačius dar sykį save sudužusio veidrodžio šukėj.
Naktis pasibaigs. Gaidžiai užgiedos prie malūno.
Saulėtekis ras juodą paukštį pageltusioj medžio viršūnėj.




JŪRA

Jūra kaip tėviškės pieva — 
Žalia, šviesu ir graudu.
Jūra — armonika dievo,
Grojanti be gaidų.

Jūra, pagimdanti bangą
Ir žudanti ją kely.
Jūra, atspindinti dangų,
Kuris be galo toli.

Jūra kantri, kol ant denio
Linksminsis, gers ir šoks.
Jūra — gyvenimas mano,
Viešas ir vienišas toks.

Jūra pavargus užmigo
Tarp akmenuotų krantų.
Kam gi skaitau aš tą knygą,
Kurios nesuprantu?




VASAROS  PASAKA

Ten vasaros raiteliai jojo
Ant savo eikliųjų arklių.
Šešėliai ant kelio miegojo,
Išlipę iš medžių žalių.

Ten, lyg iš po žemių išaugę,
Be garso prabėgo vaikai.
O žiedas atokaitoj šaukė,
Kad vasara bus dar ilgai.

Ten vėjas pro vyšnią ir slyvą
Nuėjo ieškoti dainos.
Ir buvo taip žalia, taip gyva,
Kaip tavo ir mano sapnuos.

Ten moterys juokės ir pynė
Šviesiam paupy vainikus.
Bet žirgas šešėlį užmynė,
Ir suspiegė žydras dangus.




* * *

Kvepia žolės taip graudžiai ir tyliai.
Kantriai laša vanduo nuo šakų.
Mūsų daug kas pasauly nemyli — 
Skaudžiai žvelgiančių žemės vaikų.

Ir neklausia, kur einam per lietų,
Ko paspringstame duona, vynu.
Nusigręžtų visi, jei galėtų,
Nuo tų žodžių — taip tiesiai liūdnų.

Jie parduotų ir dainą, ir svają,
Ar sukaustytų plieno lanku.
Bet ir juos, bet ir juos laikas veja
Ugniniu pranašų botagu.




* * *

Linksta galvos prieš didelį dangų.
Linksta galvos prie žemės dulkėtos.
Gena ritmiškai — bangą — vėl bangą — 
Okeanas, pasaulio poetas.

Ir žinoti nė vienas negali,
Kai altorius žvaigždžių šitoks senas,
Kur nuneš jo mažytį šapelį
Neaprėpiamas tas okeanas.




NEKEIK

Nekeik to akmens. Nekeik to vandens.
Nekeik to prabėgančio laiko.
Ateina tasai, kursai šulinį sems.
Ir stovi tasai, kursai svirtį prilaiko.

Ir viskas taip amžina. žėri rytai,
Ir vakaro saulė į žemę nusvyra.
Kur gimęs buvai, kur ėjai, kur kritai,
Auksinės saulėlydžio ašaros byra.




BENAMIAI  ATMINIMAI

Grąžink man tą gatvę, tą namą, tą suolą,
Įkaitusį saulėj, kai žydi jurginai.
Kaip viskas nublanko, kaip viskas nutolo
Į tą karalystę, kur vien atminimai

Tarytum paklydę kareiviai klajoja
Po šalį, kurią jie mylėjo ir gynė,
Pamiršę, kad vartai, kur šuo juos aploja,
Vienintelė laukti žadėjus tėvynė.




* * *

Rugpjūčiai. Pavasariai. Kūčios.
Galvoj kažkokia maišatis.
Lyg vaikas per miegą sukrūpčios
Sapnų nukamuota širdis.

Ir links ties atšąlančia lova
Kažin kieno veidas tamsus,
Žadėjęs tau amžiną kovą
Ir pergalių karčius vaisius.

O rytą žiūrės vėl pro langą
Išauštanti sunkiai diena.
Kaip viskas šioj žemėje menka...
Kaip visko čionai negana...




GRIŪVANČIOS  PILYS

Tyliai griūva pilys debesų,
Tyliai skyla jų baltieji mūrai.
Bet vis tiek prieš vakarą šviesu,
Kai meldies nueinančiai figūrai — 

Karalienei baltai danguje
Virš mieguisto vasaros peizažo.
Žūsta kažkokia karalija,
Ir kažkas rankas iš skausmo grąžo.

Bet vis tiek prieš vakarą šviesu,
Taip šviesu, kad nėr kur pasidėti.
... Jau sugriuvo pilys debesų.
Angelai ant jų griuvėsių sėdi.




DARŽELIS

Tie kaimo darželiai, gėlių prisodinti,
Jau tūkstantįkart išminti, išjuokti,
Kur galvos lelijų vidudienį dindi
Tarytum varpai, mums tėvų palikti,

Kurių gal jau niekas dabar nesiklauso,
Kai skardi skardinė pigi estrada...
Tiktai atsirėmus į stagarą sausą
Dar stūkso senelio — lyg Mozės — lazda.




PAVASARIO  NUOTAKA

Pavasaris!  žengia pavasaris jaunas,
Ir nuotaką saulę jis veda.
Ir visą pasaulio nenykstantį grožį
Jis padovanoti jai žada:

“Patiesiu po kojom tau kilimą žalią,
Papuošiu tau galvą padange gilia.
Tau pievas gražiausių žiedų dovanosiu,
Lakštingalą krūmuos, gegutę šile.

Lai žydi, lai skamba, tegu mėlynuoja
Pasaulio grožybė visa.
Patvindysiu ežerą — veidrodį lygų,
Spindėsi tu jo bangose.

Ei, žmonės! Pažvelkit į platų pasaulį.
Ar žvelgsit aukštyn, ar žemyn — vandenin, — 
Visur mano nuotaka, visur mano saulė
Šypsodama žiūri auksinėm akim!”

Pavasaris! žengia pavasaris jaunas,
Ir nuotaką saulę jis veda.
Ir visą pasaulio nenykstantį grožį
Jisai dovanoti jai žada.




NEGERI  VAKARAI

Negeri vakarai po
Negerų piktaakių dienų.
Velnias dangų iškraipo
Ir primėto lankas akmenų.

Koja kliūva už kimso,
Kai slenki per laukus kaip vagis.
Langas tolyje spingso
Lyg vienakio plėšiko akis.

Eit ar krist ant ražienų
Ir patamsy pavirsti šliužu?
Ar kaip rudenio žiedui
Pilku stagaru tapt pamažu

Ir išgirsti, kaip plaukia
Tolimais vandenynais laivai,
Ir pamiršti tą lauką,
Kur palaidoti tavo dievai?




BALTI  VAKARO  DEBESYS

Lyg plunksnų priplėšytas baltas dangus,
Lyg plunksnų baltųjų karvelių.
Miglynai lyg pienas užliejo laukus,
Brendi per tą pieną lig kelių.

O vakaras veria juodąsias duris
Ir žiburį uždega kaime.
Iš miško pažvelgia pabudęs žvėris,
Primindamas tavo nelaimę,

Kuri jau ištirpus baltam vakare.
Ir skrenda per dangų plunksnuotą
Lyg paukštė auksinė raudona žara,
Žadėdama amžiną puotą.

Po liepom tamsiom pasislėpus troba.
Žolėj kuždas sraigė su slieku.
Nurimki, žmogau. Pailsėki dabar,
Nors kelias neatvedė niekur.




RUDUO  ATEIS

Ruduo ateis lyg princas paauksuotais
Drabužiais. Ir medžioklis ragą pūs.
Ir putpelės, užspringusios akuotais,
Nebežiūrės pro rytmešio lapus.

Ruduo ateis kaip jaunas kunigaikštis
Su aukso herbu ten, kur jo širdis.
Ir pilnos lapų nuogo miško aikštės
Ant ešafotų vasarą žudys.

Bet liks kaip Marija Antuanetė
Ji išdidi, kol nusiris galva,
Kol spalio saulė viską spės užlieti
Raminančia užumaršties spalva.




PAUKŠČIŲ  DANGUS

Neprapuolę laukų pragarmėj,
Kai dievai mus nuo žemės nušluos,
Mes išliksime paukščių giesmėj,
Mūsų dvasios gyvens inkiluos.

Giedrą rytą į kiemą išeis
Kito šimtmečio liūdnas žmogus,
Ir jo sielos sparnai išsiskleis,
Kai giedos pilnas paukščių dangus.




ILGAS  RYTAS

Prieš rytą rūkas beržus girdė,
Vanduo murmėjo keistą žodį.
Išaušo — tarsi savo širdį
Kažkas išsiėmė parodyt.

Palinkdami nuo pirmo vėjo,
Kuždėti ėmė šalavijai,
Kad jau atėjo, jau atėjo
Tasai, kuris tamsos nebijo.

Ir debesis padangėj pilkas
Lėtai pradėjo puoštis auksu.
O rytas buvo ilgas ilgas
Kaip vaiko baimė — ar išaugsiu?

Šviesa ant sienų kopė, krito,
Į sodo užkampius tekėjo...
Ir aš mačiau tą ilgą rytą,
Tikėjau juo ir netikėjau.