Paulius Širvys


SU NEMUNU PATEKA SAULĖ

Su Nemunu
Pateka saulė.
Su Nemunu
Leidžias toli.

Prie Nemuno
Mano pasaulis,
Prie Nemuno
Mano šalis.

Su Nemunu 
Ašarą plovėm,
Su Nemunu
Griovėm stabus.

Su Nemunu
Buvom senovėj 
Ir būsim,
Kol Nemunas bus!

Su Nemunu
Žemėn įaugom,
Įleidom
Galingas šaknis

Ir motinos
Lopšį kol saugos —
Iš čia neišdegins
Ugnis.

Su Nemunu
Pateka saulė.
Linguoja
Lopšinė gyva.

Prie Nemuno 
Mano pasaulis —
Gimtoji šalis —
Lietuva.




VIENIŠAS KAPAS

Saulėlydį rausvą lydėjo 
Užgesdamos akys karių. 
Daugiau jie, daugiau neregės jau 
Vakario dangaus žiburių.

Liūdnai atsiduso tik šilas 
Motules širdies gilumu. 
Užmigo kareiviai, nutilo 
Toli nuo gimtųjų namų.

Laiškai nebaigtieji rašyti 
Ir širdys ištroškę mylėt, 
Raudonu krauju aptaškyti 
Paliko po žvaigždėm gulėt.

Kliedėjo pašautas kareivis 
Prigludęs prie šalto akmens:
“Atneški, atneški, mergaite, 
Nors vieną lašelį vandens.

Mergaite, vis vien kas bebūtum, 
Ateik, pažiūrėk į akis, 
Suvilgyk sukepusias lūpas, 
Sudie, man šiąnakt pasakyk”...

Jis geso vandens nesulaukęs 
Bučiavo jį ryto aušra. 
Tiktai nebučiuos šviesiaplaukė 
Aukštaičių ar dzūkų dukra.

Vienodai su priešais į molį 
Priims jį žemelė šalta. 
Pro vienišų kapų narsuolio 
Tik paukštė praskris kai kada.




TARP VĖTRŲ

Siūbuoja ąžuolėliai
Tarp vėtrų keturių.
Darželiuos gęsta gėlės
Nuo ašarų sūrių.

Sesulėm gaila rūtų — 
Brolelių dar gailiau.
Oi, varė juos rekrūtuos,
Ir varė dar toliau.

Linguok, motule, vygę — 
Kiti siūbuos balne.
O mes išjojam žygin.
Gal grįšime?
Gal ne?

Gimei ant mūšių kelio
Gaisravietėj karų.
Supai sūnų lopšelį
Tarp ūžiančių audrų.

Tave iš amžių nešėm
Ant žibančių kardų.
Istorijon įrašėm
Gražiausiuoju vardu.

Kiek mūsų kaulų guli
Visų kraštų laukuos, — 
Nei sesė, nei motulė
Neras, nesurokuos.

Užaugs kiti, galingi,
Ir juos pašauks kova.
Kol tu linguosi lingę,
Nežūsi, Lietuva.