Justinas Marcinkevičius


VĖJO  MALŪNAI

Lyg paskutiniai dinozaurai,
lyg priešistoriniai kokie — 
jie stovi perpučiami kiaurai,
ir sielose jų — kaip lauke.

Apdriskusius sparnus iškėlę,
dar siekia debesų šukuot.
įklimpo jie lyg vabalėliai
laike — kaip gintaro sakuos.

Sustingę mintys tarsi girnos
vienam neperžengtam taške.
Jų sąžinės kaip miltai grynos,
jų nuodėmių našta tuščia.

Lyg piramidės — apiplėšti — 
nėra daugiau ką beatimt,
jie neskrajoja, vaikšto pėsti
ir griežia durim kaip dantim.

(Koks baltas geras įkvėpimas
juos vertė dirbti per naktis,
kai ilgas porinis vežimas
atveždavo laukų mintis!)

Dar jie gyvi. Ir bando gūžtis,
galvodami: gal bus geriau...
Supranta: vienas vėjo gūsis
dar šiąnakt gali juos nugriaut.

Nesurasto, o taip ieškoto,
po debesų sunkiu ižu
jie laukia savo Don Kichoto
ir tikisi garbingai žūt.




* * *

Išeisiu, maniau, į šilą,
galvojau, viena pabūsiu — 
lyg broliai medžiai sukilo,
apstojo iš visų pusių.

Ir peikė mane, ir barė,
ir mokė tiesaus paprastumo,
bet priėmė — neišvarė,
bet priglaudė — neatstūmė.

Supuolė pušelės guosti
su dzūkišku nuoširdumu.
O senas protingas gluosnis
lydėjo lig pat namų.




* * * 

Už lango stovi aukšti
gal medžiai, gal milžinai.
Ir pasaka baigias anksti
kažkaip netikėtai liūdnai.

Jau atliula kraujo puta,
pilna išdavysčių kraupių.
Budėkit kas nors greta
prie lopšio ir prie kapų.

Pridenkit kas nors krūtine
krematoriumų rykles.
Štai paukštis eina žeme — 
paberkit ir jam palest:

Gal tai benamė širdis,
netekusi kūno kažkur...

Dar norisi pabandyt
laimingą pasaką kurt.




DAINUOJU  LIETUVĄ

Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą,
išaugusį iš pelenų,
kaip savo rūpestį didžiausią,
kuriuo lyg vieškeliu einu.

Laukų ir pievų žalias šilkas
nuo durų slenksčio lig dangaus.
Protingos krosnies kvapas šiltas — 
visai kaip artimo žmogaus.

Atsidaryk man, atsiverk man
visom širdim — kaip šaltiniu,
leisk pažiūrėt į šitą versmę
gyvos kalbos, gyvų žmonių!

Dar viskas gyva, viskas rėkia
kapais, muziejais, žaizdomis.
Imu į ranką duonos riekę
ir taip kalbuosi su jumis.

Kalbuos per vandenį, per duoną,
per orą, ugnį, per medžius.
Girdžiu iš visko, kas man duota,
jus — kaip lietuviškus žodžius.




KELIAS  IŠ  NAMŲ

Ilgai nebuvo nieko,
gal tik neaiškus noras, 
kad visa šita būtų:
tas vieškelis — į kalną,
vežimas — dulkių stulpas,
ta linmarka, kur mirksta
kanapės ir vaikai,
tas baltas grikių dūmas,
ta vasarojaus marška,
upokšnis, kur tiltelis
po ratais dusliai dunda
lyg tolimas griaustinis,
lyg rūstus įspėjimas,
kad visa šita niekad
jau nepasikartos:
tas vieškelis — į kalną,
vežimas — dulkių stulpas
ir godžios akys — pilnos
neaiškių tolumų.




RUGPJŪTIS

Naktys trumpos ir gilios,
ir beveik be sapnų.
Tik nematomos gijos
tarp rugių ir žmonių.

Pilnas mėnuo virš kluono
paslaptingai iškops
tartum kepalas duonos,
tartum simbolis koks

to pilnumo, to meto,
kai labai paprastai
vienas kitą pamato
ir žmogus, ir daiktai.

Kai ir laukia, ir šaukia
jau subrendus gamta.
Kai likimas atplaukia
balta pieno puta.

Kai atgimsta iš naujo
ir viltis, ir drąsa.
Kai ant dalgių ne kraujas,
o sidabro rasa.




* * * 

Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.

Tai gražiai lingavo girios,
uogų ir gegučių pilnos,
tai gražiai saulutė leidos,
atilsėlį nešdama.

Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis: L i e t u v a. 




ARIMAS

Liepsnojo visą dieną virš laukų
pavargusios žmogaus ir arklio akys.
O iki duonos buvo dar toli.

Užgeso ant arimo vyturiai.
Galulaukėj per vakarinį rūką
lyg paukščiai, vienmarškiniai ir basi,
giedodami dangun senoliai kilo.

Palaiminti ateinantys iš žemės!
Jų širdys kvepia pienu ir medum,
jų ašaroje prausiasi balandžiai,
jų rankos darbą gieda kaip varpai.

Jau vakaras, švelnus kaip avinėlis,
per žemę bėgo. švietė danguje
pavargusios žmogaus ir arklio akys.

Šviesi esi, lyg audeklas per pievą,
žmogaus lemtie prie žydinčių rugių.




LOPŠINĖ  GIMTINEI  IR  MOTINAI

Laukai gražiai sugulę,
miškai gražiai sužėlę,
baltoji mano gulbe,
juodų arimų gėle!

Kiek rovė — neišrovė.
Kiek skynė — nenuskynė.
Todėl, kad tu — šventovė.
Todėl, kad tu — tėvynė.

Vienų namie mylėta,
kitų svetur vadinta — 
mamos skara gėlėta,
muziejuj pakabinta.

Atrodo, kad lig šiolei
per lietų, vėją, sniegą
visi mes, tartum broliai,
po ta skara užmiegam.

Užmik ir tu, motule,
juodų arimų gėle!
Vaikai gražiai sugulę.
Rugiai žaliai sužėlę.




LIETUS

Plonyčiais lietaus spinduliais
į žemę dangus nusileido
ir garsiai čiurlena grioviais
per didelį žemės veidą.

Apsvaigsta palaima laukai,
ir, lyg angelai atplasnoję,
teškenas po dangų vaikai,
kelnes pasiraitoję.




* * *

Greit žemė pievas išdžiaustys
kaip skalbinius po žiemos.
Ar dar neužmiršome džiaugtis?
Ar laukiame žalumos?

Ar po žiemos įtempimo
protingos galvos palinks
prie žiedo — kuklaus ir pirmo?
Nuskins jį ar paliks?

Tyliau, paklausykim — girdit — 
mus pieva šaukia vardais.
Tai plaka protėvių širdys
įvairiaspalviais žiedais.




* * * 

Mano pasakų keistuolis princas
Vis dar ieško žemėj savo tęsinio.
Vargšas princas — nuogas tartum principas,
Keistas princas — ieško dar keistesnio.

Gerą ir juokingą savo išmintį
Širdyje nešiojas tartum knygoje.
Jis taip nori pats save išimti
Ir kaip duona padalint po lygiai.

Bet akmenimis prinokus žemė
Vejasi ir persekioja princą,
Žmonėmis išjuokia ir pažemina
Aukštą, tiesų keisto princo principą.

Ak, ta žemė! Ji nemėgsta pasakų
Pasakiškoj savo kasdienybėje.
Ir keistuoliai vis dar jos nepasuka
Veidu į fantastiškiausią realybę.




ANAPUS  NEMUNO

Už Nemuno loja šunes,
už Nemuno leidžias saulė,
ir žmonės girgždina šulinius
tarsi kėdes kino salėj.

Ir vaikšto po vakaro tylą
rimti, susikaupę, nešnekūs,
tarytum eitų per tiltą
tarp anapus ir šiapus.

Laimingi visi, girdėję
šią mūsų tylą iškalbią,
priėmę šią valandėlę
už visumą — aukštą ir talpią.

Už Nemuno loja šunes,
už Nemuno leidžias saulė,
ir žmonės girgždina šulinius
tarsi kėdes kino salėj,

giedodami būtį kaip himną,
kaip amžiną, ilgą tiltą,
kaip trumpą apsireiškimą,
kaip visišką vakaro tylą.




PASIILGAU  ARKLIO

Paprasčiausiai pasiilgau arklio,
jo protingų ir gerų akių.
Norisi kažką sunkaus pavalkiot
arba šiaip — pasiganyt sykiu.

Jau seniai neglosčiau aš jo strėnų,
kvepiančių pavasario žeme,
ant kurių, net pavalkus nuėmus,
lieka doro prakaito žymė.

Vis galvojom, kaip žadėjo dainos,
kad nujosim vienąsyk vėlai,
kur pro langą ilgos kasos dairos,
kur nenuganyti dobilai.

Taip ir liko — tik daina ir godos,
tik žebuoklio rūdys dantyse,
tik ilgų, sunkių vagų golgotos
ir kaip darbas paprasta tiesa.

Ji — tarytum pavalkai — mus jungia
su praeitimi ir ateitim.
į gyvenimą — saldžiausią jungą — 
žiūrim jau suprantančia akim.




* * *

Keliasi žemė ryto skambėjime. 
Saulė sudraskė spengiančią tylumą, 
Dar nepareiname, dar tik išėjome. 
Dar nesileidžiame. Dar tiktai kylame.
 
Tolumos, tolumos! Platumos, platumos! 
Amžinos amžinu laiko srovenimu. 
Jūs — neaprėpiamos. Jūs — neužmatomos. 
Sako, kad jus ir vadina gyvenimu.




JUDĖJIMAS

Akis įsmeigę, rankas ištiesę,
    Apakę savo šviesa,
Eina ir eina žmonės į tiesą,
    Nors patys — yra tiesa.

Patys ją nešasi savo kūne,
    Žino — nežino — vis tiek.
Patys sau supila naują viršūnę,
    Kad būtų ko siekt.

Eikite, eikite, eikit, žmonės,
    Eikit protinga minia.
šitoj žmogaus ir tiesos kelionėj
    Kažkur jūs rasit mane.

Saulė po kojom tekės ir leisis,
    Viskas bus kelyje.
Paskui saulę eisi ir eisi,
    Rankom sukdamas ją.

Vakaras aukštą laužą kūrena,
    Degina tavo stabus.
Tik vieną kartą perėjai sceną — 
    Aplodismentų nebus.