Bronius Mackevičius


* * *

Gamta, pasmerkusi mus mirti,
Ugnim pagirdė svajones
Ir, davus žmogiškąją širdį,
Galiūnų naštą liepė nešt.

Privalom degti dieną naktį
Ir nepavirsti pelenais,
Ištvert, nors skausmo jūrą tektų
Išsemt sukruvintais delnais.

Sunku žmogaus turėti širdį
Ir nešti naštą milžinų...
Bet be naštos šios — džiaugsmas mirtų,
Užtrokštų žemė be dainų.